Ji neslepia – mintis, kad teks budėti prie pusės metukų Arno (vardas pakeistas), kuris turi problemų su kvėpavimu, iš pradžių gąsdino, tačiau į priekį stūmė žinojimas, kaip vaikui svarbu nelikti vienam: „Iš pradžių nesijaučiau turinti pakankamai kompetencijų eiti prižiūrėti tokį vaiką, buvo tikrai baisu. Tačiau žinojau, kad turiu vieną svarbų tikslą – padaryti viską, kad jis nemėlynuotų ir kvėpuotų, kad turiu išbūti šitą budėjimą dėl jo.“
Viktorija dalinasi, kad apibūdinti jausmą, kuris užklupdavo pamačius, jog vaikas pradeda mėlynuoti, sunku – to ji niekam nelinkėtų.
Vis dėlto, ji nepasidavė baimei ir slogioms mintims bei darė viską, kad nuramintų Arną: „Ieškojau jam tinkamiausios pozos, bandžiau atkreipti dėmesį su žaislais, stipriau glosčiau krūtinę, kad jis išeitų iš šoko būsenos ir tiesiog pradėtų kvėpuoti. Esu labai dėkinga slaugytojoms, kurios parodė šituos dalykus, patarė, kaip elgtis. Ir nors ta baimė buvo visą laiką, stengiausi apie ją negalvoti.“
Viktorija sako, kad šis budėjimas buvo pats ilgiausias per beveik metus, kai ji savanoriauja iniciatyvoje, tačiau tuo pačiu – ir vienas prasmingiausių.
„Stabtelėjau ir pagalvojau, kiek mažai mes gyvenime turime problemų ir kaip kartais jo nevertiname. Į budėjimo pabaigą mane aplankė ramybė ir džiaugsmas, kad galėjau padėti šiam vaikui“, – šiltai kalba savanorė.
Daugiau apie iniciatyvą gali sužinoti čia:
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
