Bendrovės „Kauno energija“ vadovybė taip pat džiaugiasi, kad šį sezoną
kauniečiai buvo tarp mažiausiai už šildymą mokėjusių didžiųjų miestų
gyventojų. Pigiau šiluma buvo galima mėgautis tik Šiauliuose.
Aišku, energetikai ir savęs nenuskriaudė, pelnu nesiskundė, tačiau bent
jau nesistengė žūtbūt išgręžti paskutinių centų iš klientų, neturinčių
pasirinkimo laisvės.
Kauniečių ašarų dėl nepakeliamų sąskaitų už šildymą taip pat nebuvo
matyti – arba gyventojai smarkiai praturtėjo, arba tos sąskaitos išties
nebuvo žudančios. Apskaičiuota, kad šį sezoną šilumos kaina Kaune
sumažėjo apie 22 proc.
Galima pamanyti, kad po šio šildymo sezono visi liko laimingi. Tiesiog
gerovės miestas.
Šiek tiek santūriau naujienas vertina žmonės, kurių darbas kažkaip
susijęs su senų daugiabučių renovacija, mat Kauno valdžia vis dar
neatsisako planų imtis kvartalinės renovacijos ir bando gyventojus
gundyti įvairiais privalumais.
Bendrovės „Kauno energija“ specialistai apskaičiavo, kad nerenovuoto
standartinio 50 kvadratinių metrų ploto buto savininkas už šildymą kovo
mėnesį vidutiniškai mokėjo 46 eurus, renovuoto – vos 25 eurus.
Skirtumas – 21 euras. Jeigu šildymo sezonas trunka 7 mėnesius,
nerenovuotame bute įsikūręs žmogus per metus papildomai sumoka apie 147
eurus. Daugeliui gyventojų tai nėra didelė pinigų suma. Investicijos
renovacijai gerokai stipriau patuštintų biudžetą ir dar prisidėtų
gausybė rūpesčių.
Jeigu klimatas šiltų, renovacijos poveikis centralizuotai tiekiamos
šilumos kainoms dar sumažėtų.
Nors renovacijos šalininkai nurodo gausybę tokio projekto privalumų ir
daugeliu atvejų jie yra teisūs, pigesnis šildymas tiesiog negali būti
pateikiamas kaip rimtas argumentas. Galima pajuokauti, kad pigią šilumą
tiekiantys energetikai yra pagrindiniai renovacijos proceso žudikai.
Kauno valdžios pastangos jį išjudinti turbūt pasmerktos žlugti. Nors
mainais už sutikimą imtis renovacijos miesto valdžia žada pasirūpinti
aplinkos sutvarkymu, tokios priemonės neveikia tiek, kad aiškiai būtų
matomas poveikis.
Per kelerius pastaruosius metus gerokai pabrango renovacijos darbai, o
gyventojai neskuba imtis tokių darbų dar ir todėl, kad renovacija
neišsprendžia visų problemų. Viena tokių – automobilių statymo vietų
kiemuose stygius.
Kaune stovi apie 4000 senos statybos daugiabučių ir tik 6 proc. jų
renovuoti. Dirbant tokiais tempais renovaciją pavyktų užbaigti maždaug
2105–2110 metais. Įvairios apklausos atskleidė, kad vos 2–4 proc.
gyventojų artimiausiu metu ketina imtis darbo.
Visiškai nesunku paaiškinti, kodėl kitose šalyse renovacija vyksta
gerokai sparčiau. Vokietijoje ar Nyderlanduose net ištisi namų
kvartalai priklauso vienam savininkui, kuris sprendžia, kokių darbų
reikia imtis.
Lietuvoje kiekvienas butas – kito žmogaus nuosavybė, o surasti sutarimą
kartais būna labai sunku. Kai kalbama apie kvartalų renovaciją,
užduotis pasunkėja keletą kartų, todėl, esant dabartiniam teisiniam
reguliavimui, tikėtis proveržio renovacijos srityje beveik neverta.
Įstatymuose numatyta galimybė nemokėti kompensacijų už šildymą ir
vandenį mažas pajamas gaunantiems gyventojams, jeigu jie priešinasi
daugiabučio renovacijai.
Nors tokia nuostata galioja daugiau kaip dešimtmetį, savivaldybės vengia
taikyti drastiškas poveikio priemones. Žmonės būtų smarkiai suerzinti, o
renovacija per prievartą vargiai pajudėtų.
Imtis dar griežtesnių poveikio priemonių įstatymų leidėjai taip pat
nerodo jokio noro – tokie sprendimai tikrai nepadidintų valdančiųjų
partijų populiarumo prieš artėjančius Seimo rinkimus. Kita vertus,
šalyje turbūt yra rimtesnių rūpesčių negu daugiabučių renovacija.
Kai saulė orą įšildo iki 20 laipsnių, kyla noras išvis užmiršti visus
buities rūpesčius ir mėgautis sparčiai atžingsniuojančiu pavasariu.
